«

»

2010.02
12

Dirvožemio savybės ir derlius

Kalendorinė žiema eina į pabaigą, tačiau gilus sniego patalas stipriai užklojęs žieminius javus, pievas ir dirvonus. Dėl sunkios ekonominės padėties daugelis savo veiklą susiejo su žemdirbišku amatu, nors žmonės nuo seno kalba, kad nuo to bagotas nebūsi, tik kuprotas.

Gyvenimas slenka sava vaga, kaimo žmonės jau pamąsto apie artėjantį pavasarį bei pavasarinius artėjančius darbus. Slegia didžiulė nežinia, nes augalų auginimui materialiniai resursai- kondicinės sėklos, trąšos, augalų apsaugos bei naftos ūkio produktai tapo labai brangūs, o užaugintos produkcijos supirkimo kainos mažos.

Verčiantis augalininkyste ir siekiant aukštų derlių, būtinos didelės investicijos. Žemdirbiui pagrindinė gamybos priemonė yra žemė, ir nuo jos kokybės bei sukultūrinimo lygio priklauso žemdirbio gaunami rezultatai. Dabar pats laikas dar kartą pagalvoti apie savo laukų galimybes auginant vienokius ar kitokius augalus, todėl ir noriu trumpai pasidalinti mintimis apie dirvožemio savybių visumą ir jų įvertinimą.

Dirvožemio tinkamumas pasirinktų augalų auginimui yra vertinamas pagal šiuos kriterijus:

> dirvožemio tipą;

> granuliometrinę sudėtį;

> dirvožemio fizikines savybes – dirvožemio struktūrą, tūrinį svorį, poringumą ir kt.;

> dirvožemio agrochemines savybes -PhKCL, judriųjų maisto medžiagų kiekį ir kt.

Dirvožemio tipas daug pasako apie dirvožemio vandens režimo sąlygas, užmirkimą, rūgštumo prigimtį ir apie tinkamumą vieniems ar kitiems ž. ū. augalams auginti.

Dirvožemio granuliometrinė sudėtis taip pat apibūdina apie jo tinkamumą atskiriems augalams augti, sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose visuomet yra daugiau maisto medžiagų, vandens.

Dirvožemio fizikines savybes apibūdina dirvožemio struktūra, tūrinis svoris, poringumas, drėgmės imlumas, ariamojo sluoksnio storis ir t.t.

Derliaus dydžiui ypač reikšmingos dirvožemio agrocheminės savybės, iš kurių svarbiausios yra dirvožemio turtingumas maisto medžiagomis, humuso kiekis ir dirvožemio reakcija.

Bendrą maisto medžiagų kiekį sudaro fiksuotas, t.y. netirpus maisto medžiagų kiekis organinėje bei mineralinėje dalyje bei tirpūs maisto medžiagų kiekiai. Kuo maisto medžiagų dirvožemyje yra daugiau, tuo didesnis būna natūralus derlingumas. Labai sukultūrintose ir derlingose dirvose fosforo ir kalio būna ne mažiau kaip 150 mlg/ltr.

Dirvožemio humusas, tai yra tamsi, jau suirusi augalinių liekanų masė. Organinių medžiagų mineraliniuose dirvožemiuose būna iki 3 proc., juodžemiuose – iki 11 proc., nors jo kiekis dirvožemyje mažėja, nes dalį jo sunaudoja augantys augalai bei funkcionuojantys mikroorganizmai. Humuso kiekį dirvožemio ariamajame sluoksnyje galima išsaugoti, jei yra galimybė kasmet patręšti organinėmis trąšomis laukus bent 10 – 15 t/ha. Dar humuso kiekį dirvoje galima išsaugoti, auginamas daugiametes ankštines žoles, sideratus. Mokslininkų nuomone, kai kuriose dirvose humuso kiekį padidinti 1 procentu nepakanka ir 100 metų.

Dirvožemio reakciją lemia vandenilio ir hidroksilo jonų koncentracijos santykis. Jei yra didesnė vandenilio jonų koncentracija, tuo dirvožemio reakcija bus rūgštesnė, jei vyrauja hidroksilo jonai, dirvos reakcija bus šarminė. Esant vienodai abiejų jonų koncentracija, reakcija bus neutrali – 7,0.

Dirvožemio tirpalo reakcija turi įtakos dirvožemyje vykstantiems procesams – mineralų dūlėjimui, mikroorganizmų veiklai, organinių medžiagų mineralizacijai bei maisto medžiagų tirpstamumui. Augalų jautrumas dirvožemio reakcijai yra skirtingas, tačiau palankiausios sąlygos – kuomet pHKCl artima neutraliai, nors ir rūgščiose dirvose gera auga bulvės, rugiai, lubinai, avižos. Esant labai rūgščioms dirvoms, jas reikia kalkinti, nors tai nėra pigu (1 ha reikia apie 3000 Lt.).

Planuojant gerai ūkininkauti, gauti reikiamą pajamų kiekį bei laikytis gamtosauginių reikalavimų, būtina savo turimus dirvožemius kas 3 – 4 metai išsitirti. Tai atlieka Agrocheminių tyrimų centras, kurį galima rasti Kaune, adresu – Savanorių g. 287. Norint gauti patikimus duomenis apie dirvožemių savybes, tinkamai organizuoti tręšimą bei taupyti gamybinius kaštus, reikia analizių atlikimui pateikti pagal nustatytą metodiką paimtus dirvožemio ėminius. Geriausiai tai atlieka pas ūkininkus atvykę šios laboratorijos darbuotojai, nors vidutinį ėminio pavyzdį gali paimti ir patys ūkininkai. Dirvožemio ėminiai agrocheminiams tyrimams imami specialiu zondu, o jo neturint – kastuvu. Lauko augalams dirvožemio jungtinis ėminys visiems agrocheminiams rodikliams nustatyti, išskyrus mineralinį azotą, imamas iš 0-20 cm gylio. Jungtinio ėminio surinkta žemė turi būti gerai išmaišoma, po to paimamas tik analizėms reikiamas jų kiekis (200 – 400 g)ir supilamas į dėžutę ar maišelį. Dirvožemio agrocheminiams tyrimams vienas jungtinis dirvožemio ėminys lygaus reljefo laukuose imamas iš 4 ha ploto, o esant kalvotoms vietovėms – iš 2 – 3 ha.

Mineralinio dirvožemio nustatymui jungtiniai dirvožemio ėminiai imami iš 0 – 30, 31 – 60 cm sluoksnių. Dideliuose laukuose vienas jungtinis dirvožemio ėminys mineralinio azoto nustatymui imamasiš 8 – 10 ha ploto, mažesniuose plotuose – tankiau.

Į paimto jungtinio dirvožemio ėminio dėžutę ar maišelį būtina įdėti etiketę, kurioje nurodamas ėminio numeris, paėmimo vieta ir laikas.

Ištyrus savo ūkio dirvožemius, galima planuoti būsimus kaštus, ūkio finansines galimybes, pasirinkti tinkamą specializacijos kryptį.

 

 

Straipsnio autorius: Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto Želdinių ir agrotechnologijų katedros lektorius Aloyzas Šeškas