«

»

2010.03
05

Pamąstymai apie pievų ir ganyklų atnaujinimą

Prasidėjus pavasariui, žemdirbiams prasideda naujo darbymečio rūpesčiai, susiję ne tik su žemės ūkio technikos remontu, apsirūpinimu trąšomis bei kokybiška sėkla, bet ir savo tolesnės žemdirbiškos veiklos planais.

Augalininkystės specializuoti ūkiai šiuo metu su nerimu stebi žiemkenčių būklę, kuri kol kas yra labai neaiški, nes žieminių pasėliuose daug kur matosi didžiulės vandens sankaupos, dėl kurių dalis žiemkenčių išmirks ir žus. Tolesnę situaciją lems pavasariniai orai, kurie įtakos pavasarinių žemės dirbimo darbų eigą.

Daugelis ūkių savo verslo planus sieja su gyvulių auginimu, nors šiandieninis jų verslas tebėra sunkioje padėtyje, nes tam įtakos turi ne tik laikomų gyvulių rūšys, jų produktyvumas, taikomos gamybos technologijos, bet ir žemos gyvulininkystės produktų supirkimo kainos bei nepakankama kokybiškų pašarų bazė.

Šalyje kuriasi specializuoti pieno bei mėsos gamybos ūkiai. Daugelyje vietų pievos ir ganyklos yra senos, įrengtos daugiau kaip prieš 10 – 15 metų, mažai derlingos, ankštinių (pupinių) šeimos augalų čia beveik nėra, nes jie jau išnykę. Dėl tos priežasties pašarų racionuose trūksta baltymų bei kitų svarbių maisto komponentų. Natūralių žalienų derlingumas tesiekia 2 – 3,0 t/ha, tuo tarpu daugiamečių pašarinių žolių lauko nauda būna 3 – 4 kartus didesnė.

Vyraujant pieno ūkiams, kurie jau sugeba gaminti konkurencingus produktus pasaulio rinkose, labai svarbu tolygiai ir stabiliai aprūpinti gyvulius žaliais visaverčiais pašarais iki pat vėlyvo rudens. Be to, laikant labai produktyvias karves, iš kurių per metus primelžiama 6 – 7 tūkst. kg pieno, pašarų racionuose turi būti subalansuota ląsteliena, baltymai, angliavandeniai, vitaminai ir kitos medžiagos. Tuo tikslu bandoma auginti vertingesnius pašarinius augalus, kurie pilnai pateisintų gyvulių augintojų lūkesčius.

Kiekvieną pavasarį mišrios specializacijos ūkiuose atnaujinama dalis pievų ir ganyklų, parenkant pagal esamas dirvas įsėliui tinkamiausius augalus. Vis daugiau bandoma auginti daugiamečių ankštinių pašarinių žolių, nors ne kiekvieni metai daugiametėms pašarinėms žolėms būna palankūs, nes būna ir šaltų žiemų, bei periodiškai ilgai besitęsiančių sausringų dienų vasarą. Daugelis ūkininkų suprato, kad pravartu turėti įvairios botaninės sudėties žolynus, kas leistų sumažinti įvairius rizikos faktorius.

 Įsėlinės žolės sėjamos anksti pavasarį į žieminius ir vasarinius javus. Paprastai, pirmieji įsėlio plotai sėjami dalinai pradžiūvusiuose žieminių plotuose. Turint nedidelį plotą, tą darbą galima atlikti ir rankomis, bet čia jau reikia turėti tam tikros patirties, nes sėkla yra smulki, ir1 hasunaudojama iki 12 -15 kgsėklos. Sėjant įsėlį rankomis, tai galima padaryti labai anksti, svarbu, kad drėgnoje dirvoje neliktų guminiai batai…

Daugiametes žoles sėjant mechanizuotai, reikia palaukti, kol dirva pradžiūs, kad traktoriaus ratai padarytų kuo mažesnes pravėžas.

Ne mažiau savarbus klausimas yra sėjamų daugiamečių sėklų kokybė. Patartina sertifikuotą sėklą įsigyti sėklų ruošimo fabrikuose, arba sėklininkystės ūkio statusą turinčiuose ūkiuose. Tuomet būsima pieva ir ganykla pasižymės reikia augalų gausa, duos gerus derlius.

Pastaruoju metu daugelyje ūkių išsiplėtė liucerninių žolynų plotai. Liucernos yra vertingiausios ankštinės pašarinės žolės, nes jos turi daug virškinamųjų proteinų, įvairių mineralinių medžiagų, didelį kiekį vitaminų.

1 pav. Mėlynžiedės liucernos pasėlis

Dažnai galima nuimti 3 – 4 žolės derlius, gaunant iš 1ha apie 40 – 50 tonų žalios masės. Šie augalai yra ne tik puikus pašaras, bet ir svarbūs agrotechniniu požiūriu, nes dirvoje palieka iki 100 cnt/ha šaknų, kurios ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir žymiai praturtina dirvą azotu, nes ant jų šaknų įsikūrusios gumbelinės bakterijos gali sukaupti azoto 2 kartus daugiau nei plačiai auginami dobilai. Dirvoje, kurioje liucernos augo keletą metų, ženkliai sumažėja pašaknio ligų sukėlėjų ir kenkėjų. Šie augalai, turėdami stiprią ir gilią šaknų sistemą, geriau apsirūpina vandeniu sausringuoju vasaros laikotarpiu, taip pat mažiau jautrūs šalčiams bei pavasario šalnoms. Dažnai pasėlio išretėjimą spartina ganomi gyvuliai, kurie drėgnose dirvose išklampoja augalų šaknų sistemą.

Liucernų šaknys labai tvirtos, smarkiai išsišakojusios, į dirvą įsiskverbia 1-3 m, o kartais ir giliau. Didžiausia šaknų masė būna išsidėsčiusi ariamąjame dirvos sluoksnyje. Šaknys yra labai gyvybingos, greitai atželia.

Stiebai gana stori, daugumoje statūs, apvalūs arba keturbriauniai. Nupjovus, greitai atželia. Lapai trilapiai, vidurinysis lapelis su ilgesniu koteliu. Butonizacijos metu lapai sudaro 70 – 75 proc., o pradėjus žydėti – 50 – 60 proc. viso derliaus. Esant palankioms sąlygoms, iš 1 ha galima gauti 300 -600 kg sėklų derlių.

Pagal paplitimą ir duodamą naudą respublikos žemdirbiai daugiausia augina mėlynžiedę liucerną. Augalas auginimo faktoriams nėra reiklus, nemėgsta tiktai smėlėtų, šlapių ir rūgščių dirvų. Jeigu pasėlis neišretėja, liucerna vienoje vietoje gali būti auginama daug metų. Pradedamas auginti įsėlio pagrindu, įsėjant anksti pavasarį į žiemkenčius, vienmečių žolių mišinius, vasarojų. Sėklos norma – 13 -15 kg. Darant įsėlį rankomis, kad pakaktų drėgmės, tai atlikti reikėtų kuo greičiau. Sėjant mechanizuotai, kad sėklas pavyktų tolygiai įterpti 1-2 cmgylyje, lauką tikslinga prieš sėją ir po sėjos privoluoti.

2 pav. Atliekamas įsėlis vasarojaus lauke

Pasėtos sėklos, priklausomai nuo oro temperatūros, sudygsta per 10 – 20 dienų. Geriausiai auga, kai būna 18 – 22 ?C šilumos. Sėjos metais auga gana lėtai, peržiemojusios pradeda augti vėliau negu kitos žolės. Orams sušilus, pradeda augti labai sparčiai ir pražysta panašiai tokiu pat laiku , kaip ir dobilai.

Pastaruoju metu mokslininkai rekomenduoja šį augalą sėti be dengiamųjų augalų, tačiau patartina daryti tai tik tuomet, jei dirva nepiktžolėta. Pasėjus be dengiamųjų augalų, jei būna palankios sąlygos, jau sėjos metais galima gauti du žolės derlius.

Priklausomai nuo augimo sąlygų ir liucernos vešlumo, šienaujama tris – keturis kartus. Pirmą ir antrą kartą žolė pjaunama butonizacijos pabaigoje – žydėjimo pradžioje (birželio pradžioje ir liepos pabaigoje), paskutinį kartą-spalio mėnesį. Siekiant išsaugoti normalų žolyno tankumą, būtina vieną kartą leisti augalui peržydėti, o taip pat nešienauti nuo rugpjūčio mėnesio pabaigos iki spalio mėnesio pradžios. Šiuo laikotarpiu augalo šaknyse kaupiasi maisto medžiagos, vyksta savotiškas pasiruošimas žiemai.

Naudojant liucerninių žolynų plotus šieno gamybai ir esant prastiems orams, sunku pasiruošti kokybišką šieną. Šio augalo džiovinimo procesas yra ilgesnis, tenka keletą kartų vartyti. Dėl šios priežasties, nubyra dalis lapelių, pašaras praranda dalį savo vertės. Stambiuose ūkiuose šio pašaro ruošimui jau daug kur naudojama įvairių markių presai – vyniotuvai. Nupjautą žolę pakanka padžiovinti pusdienį ir šio preso – vyniotuvo pagalba vakuuminiu būdu pavyksta pagaminti puikios kokybės pašarą. Nors ši įranga ir brangi, tačiau pašarų ruošimui beveik neturi įtakos lietingi orai.

3 pav. Mėlynžiedės liucernos presavimas ruloniniu presu

Liucernai išretėjus, arba toje vietoje pagal sėjomainą ruošiantis auginti žiemkenčius, lauką reikia įdirbti turimomis žemės dirbimo priemonėmis ir sėti planuojamus augalus.

Kai kurie ūkininkai sėja raudonuosius dobilus, varpinių – ankštinių daugiamečių žolių mišinius. Procentinė sėjamų augalų išraiška priklauso nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių sąlygų. Šiuo klausimu vertėtų pasikonsultuoti su patyrusiu kaimynu, konsultantu, o gal būt ir su mokslininkais, kurie patars priimti teisingausią sprendimą.

 

Straipsnio autorius: Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto Želdinių ir agrotechnologijų katedros lektorius Aloyzas Šeškas

 

  1. Sofkininkas sako:

    Jau nereikia ganyklu ir pievu. 2012 metai.